šiluma, pasigirdus balse, prikelia / vaiką many, o maniau jau / seniai esi mirus - argi nelaikiau / tavo pirštukų delnuos, šaltų kaip ledas // o gal tik buvai įkalinta — šitiek metų / tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama / ilgiausiais koridoriais, laiptais aukštyn ir žemyn / slaptais perėjimais per sieną / už knygų spintos arba per veidrodį // o gal taip gerai buvai pasislėpus, kad nieks / negalėjo rasti / po aptriušusiais sienos apmušalais, po išplėšytais / pribraukytais puslapiais / laukei // šitiek metų - beveik nepaaugus, žvelgi / tom pačiom akim, tom pačiom, kaip tada, kai paliko vienų / vieną tave // vaiko vienatvė // šiluma, pasigirdus balse, tavo rankos / pamažu atsigniaužia, blyškus veidelis / atsisuka, kyla aukštyn, klausaisi / nedrįsdama dar tuo patikėt / tau skirtų intonacijų, juokaujančio tono, taip kalbama / su mažais vaikais, nuduodant / kad kalbama kaip su suaugusiais (bet aš / seniai jau suaugus) // mano vidinis vaike / suradau tave, visai netyčia / užklupau, tai tas balsas, pasklidęs / visose erdvėse, atvedė / jauti, jis tirpdo / ledą ir stiklą // eikš, pažaisim // negi čia tu? šoki / pati sau viena / dainuodama, plodama delnais / o kasos išsipina